Quo Vadis, Aida?

Quo Vadis, Aida?
Quo Vadis, Aida?
Trumpai:

Bosnija, 1995 m. liepos 11 d. Aida yra Jungtinių Tautų vertėja mažame Srebrenicos mieste. Serbijos armijai užėmus miestą, jos šeima, kaip tūkstančiai kitų civilių gyventojų, siekia gauti prieglobstį JT stovykloje. Kaip derybų dalyvė, Aida turi versti gyvybiškai svarbią informaciją. Koks likimas laukia jos šeimos ir kitų žmonių – išsigelbėjimas ar mirtis? Kaip jai elgtis?

Filmo analizė:

Nors manytume, kad filmas visiškai nesusijęs su Henryko Sienkiewicziaus istoriniu romanu apie pirmųjų krikščionių persekiojimą Romoje, žiūrint Jasmilos Žbanić „Quo vadis, Aida?“, atrodo, tuoj sustos širdis. Šis filmas abejingų nepalieka – tai buvo vienas iš žiūrimiausių 2020 m. filmų, kurio premjera parodyta Venecijos kino festivalio konkursinėje dalyje, o vėliau filmas skynė laurus daugelyje svarbių kino festivalių, pvz., Araso, Lez Arko ir Liuksemburgo. Metų pabaigoje jis dar laimėjo Nepriklausomos dvasios apdovanojimą už geriausią užsienio filmą ir buvo nominuotas BAFTA apdovanojimui geriausio užsienio filmo ir geriausio režisieriaus kategorijose (pirmą kartą šiam apdovanojimui nominuota juosta iš Bosnijos) bei „Oskarui“ už geriausią tarptautinį filmą.

Šiame greitame ir negailestingame filme sekama Srebrenicoje JT vertėja virtusi mokytoja Aida (nuostabioji Jasna Đuričić), bandanti susiorientuoti pragariškoje suirutėje, kuri ištinka Serbijos armijai užėmus Srebrenicą. Taip pat stebimas jos vyras (Izudin Bajrović) ir du sūnūs (Boris Ler ir Dino Bajrović), kažkur pasislėpę desperatiškai į stovyklą patekti bandančių žmonių minioje. 

Filmas kažkuo primena „Diunkerką“: jame iš arti stebima, kaip karą išgyvena konkretus žmogus – Aida, be atokvėpio bandanti išgelbėti savo šeimą. Nuolat lydėdama tuos, kurie turėtų būti atsakingi, ji žino daug – per daug, kad tikėtų jų pažadais, ir per daug, kad galėtų ramia sąžine kartoti tuos tuščius žodžius, žiūrėdama į pavargusius, sumišusius veidus. Jai pasakoma – žinoma, dviem kalbomis – kad „olandai uždarė vartus“, nors Srebrenica buvo paskelbta JT saugia zona. 

Laiko nebelieka, o stovykla, atrodo, susprogs nuo žmonių – J. Žbanić filmas (jį montavo genialusis „Šaltojo karo“ montuotojas Jarosław Kamiński) tampa tikru trileriu. Tetrūksta tiksinčio laikrodžio. Tačiau – turbūt nereikia įspėjimo dėl turinio atskleidimo, nes visi žino kraupią Srebrenicos istoriją – šioje istorijoje nesitikėkite, kad atsiras išgelbėtojai ar kad likimas paskutinę minutę pasisuks gerąja vaga, nes net žmogus, kuris yra įsitikinęs, kad pagalba ateis, galiausiai užsidaro kambaryje ir prašo būti paliktas vienas.

Nepaisant slogios atmosferos, kuri yra neatsiejama nuo temos, šis filmas yra įtraukiantis ir neįtikėtinai įdomus. Laikas sulėtėja tik vienam staigiam atsigręžimui atgal į linksmesnius laikus – prisimenamas geriausios rytų Bosnijos šukuosenos konkursas. Vis dėlto greitai scenarijuje vėl grįžtama prie žmonių klausimų vengimo ir nuolatinio klausimo: „Ką jis sako?“, nes iš tikrųjų niekam nerūpi. Nuostabu, kad, išnaudodama kiekvieną akimirką ir negaišdama laiko pakiliems monologams, J. Žbanić (kurios „Grbavica“ laimėjo „Auksinį lokį“) sugeba parodyti visus karo aspektus: komunikacijos stoka, visiškas visų bejėgiškumas, nesvarbu, ką jie skelbia, ir staigus suvokimas, kad nėra išeities, kuriam atėjus išpila šaltas prakaitas. Tai, kad ji nekalba apie tolimą praeitį, o apie 1995 m. įvykį –kurį ji jau apibūdino kaip „didelę visų bosnių traumą“ – daro filmą dar baugesnį, ypač prisimenant visus, kurie šiais laikais apeliuoja į „patriotizmą“. Labai iliustratyvu, kad „Quo Vadis, Aida?“ ginkluoti žmonės yra pažįstami – buvę Aidos mokiniai, kažkieno studijų draugas. Absurdiška ir baisu, ir tai gali pasikartoti.

„Quo vadis, Aida?“ prodiusavo „Deblokada Produkcija“, kartu su „Coop99“, „Digital Cube“, „Extreme Emotions“, „Indie Prod“, „N279 Entertainment“, „Razor Film Produktion“, „Tordenfilm AS“, „Österreichischer Rundfunk (ORF)“, „TV ARTE/ ZDF“, Bonsijos ir Hercegovinos radijas ir televiuzija ir TRT. Tarptautinius pardavimus tvarko „Indie Sales“.

Marta Bałaga, „Cineuropa“